DVIKOVOS

Europos istorija neatsiejama nuo kruvinų mūšių, žiaurių karų ir nuolatinės kovos dėl galios. Tačiau ši kruvina istorija paliko mums ir šį tą teigiamo. Per daugelį šimtmečių susiformavę kovos menai Europoje leisdavo riteriams ir miestiečiams tobulėti fiziškai ir dvasiškai. Įvairiuose šalyse kilusios dvikovų tradicijos buvo paremtos stiprybės, vikrumo, narsos bei išmintingumo vystymu ir puoselėjimu. Šios savybės nepraranda savo svarbos ir dabar. Beveik visos senųjų meistrų kruopščiai saugomos kovos tradicijos išnyko, nepasiekė mūsų dienų, tačiau dalis to meno pateko į traktatus, knygas, vadovėlius arba dienoraščius. Taigi, nagrinėdami šiuos dokumentus ir po kruopelę rinkdami žinias, galime atkurti kadaise Europoje praktikuotas dvikovas.

Istoriniai kovos menai – tai ilgas tradicijas turėję kovos būdai. Dvikovų tradicijos siekia labai senus laikus – puikiai žinomos skandinavų praktikuotos „holmgang“ dvikovos, skirtos ginčams spręsti. Žodis „holmgang“ reiškia „eiti, vaikščioti po mažą salą“. Dvikova mažoje saloje minima vikingų laikus menančiose Egilio, Kormako, Gunlaugro Gyvatės liežuvio ir daugelyje kitų sagų. Kai kada vaizduojamos dvikovos ir runų akmenyse ar Vendelio laikotarpio šalmuose.

„Tu, Kormakai, iškvietei mane į holmgangą, vietoj to aš tau siūlau  paprastą kalavijų kovą. Tu esi dar jaunas ir mažai patyręs; Holmgangui reikalingas menas ir gudrumas, tačiau kalavijų kova, vyras prieš vyrą, yra lengvas žaidimas.“ (Iš Kormako sago)

Taigi, galime spręsti, kad dvikovos buvo jau vikingų laikais. Dar daugiau, tai buvo reglamentuotos dvikovos – „holmgang“ –  reikalaujančios didelio įgudimo, nes buvo lyginamos su paprasta dvikova.

  „Holmgang“ dvikovos gali būti sudėtingos dėl to, kad kovotos nedideliame laukelyje (kai kur minima lazdyno vytimis apibrėžta teritorija, kitur – karvės oda), o galbūt ir dėl sudėtingų taisyklių – pavyzdžiui, pasitraukus iš dvikovos lauko abiem kojomis, skelbiamas pralaimėjimas.

Jau kai kuriose sagose užsimenama, kad dvikovomis buvo piktnaudžiaujama, naudojami profesionalūs kovotojai (berserkai), iškviesdavę į dvikovą dėl žemės, moterų ir turtų. Turbūt panaši yra ir kitų germanų dvikovų tradicijos kilmė. Viduramžiais ši tradicija perėjo į teisinę sistemą ir teisėjas galėjo paskirti dvikovą ginčui spręsti. Pirmasis rašytinis teisminės dvikovos paminėjimas yra iš VI a. Burgundų teisyno, kuriame rašoma, kad kaltinamasis galėjo prisiekti nepadaręs nusikaltimo. Bet jei nukentėjusioji pusė nepriimdavo šios priesaikos, tai galėjo iškviesti į dvikovą. Šventojoje Romos imperijoje teisminės dvikovos buvo įprasta praktika nuo XI iki XV a.

XIII a. vokiečių teisyne – „Saksų veidrodyje“ (Sachsenspiegel) – gana daug kalbama apie dvikovų teismuose tvarką, jos ten griežtai reglamentuotos. Jame rašoma, kad kaltinamajam paskyrus teisminį išbandymą (ordealis), šis galėjo pasirinkti tarp išbandymo karšta geležimi, verdančiu vandeniu arba dvikova. Taip pat viena iš besiteisiančių pusių galėjo iškviesti kitą į dvikovą, jei teisėjas tai leido. Besiginantis galėjo atsisakyti, jei, pavyzdžiui, priešininko kilmė yra žemesnė arba jei kvietimas į dvikovą įvyko bent vieną valandą po pietų… tačiau negali atsisakyti, jei jį iškviečia aukštesnės kilmės asmuo. Giminės taip pat gali atsisakyti kautis, jei tik atsirastų šeši asmenys patvirtinantys jų giminystę. Teisėjas tai pat skyrė pagalbininkus, kurie prižiūrėjo, kad priešininkai tinkamai pasirengtų dvikovoms. Pasirengimas kovai taip pat buvo griežtai reglamentuotas. „Saksų veidrodyje“ rašoma:

…Jie galėjo dėvėti kiek tik nori lininių ar odinių apsaugų, bet galvos ir pėdų priekis turi būti nepridengti. Galima dėvėti tik plonas pirštines. Priešininkai gali turėti vieną kalaviją rankose ir vieną arba du prie šono. Jie taip pat gali turėti skydą tik iš odos arba medžio, tik antskydį iš geležies. Ant apsaugų galima dėvėti tuniką be rankovių…

Uždarame dvikovos rate būdavo palaikoma tvarka, už kurios pažeidimą baudžiama mirtimi. Niekam nevalia trukdyti dvikovos. Teisėjas taip pat paskirdavo du pagalbininkus, kurie nešdavo kiekvieno priešininko lazdą. Pagalbininkai negalėjo trukdyti priešininkams, tačiau padėdavo tas lazdas tarp jų, jei kuris nors nuvirsdavo, būdavo sužeistas arba kuriam nors iš priešininkų paprašius. Tačiau pagalbininkai patys negalėjo padėti lazdos – tik gavę teisėjo leidimą. Priešininkai ištraukti kalavijus taip pat galėjo tik gavę leidimą iš teisėjo. Priešininkams pirmą kartą sustojus kautis, būtina juos pastatyti taip, kad saulė nei vienam nespigintų į akis. Jei kaltinamasis pralaimi dvikovą, tai jis yra nuteisiamas, tačiau, jei laimi, tuomet yra išlaisvinamas, nors turi sumokėti baudą ir kompensaciją teismui. Pirmasis į ratą užeina kaltinamasis. Jei kaltintojas nepasirodo, teisėjas privalo siųsti anstolį su dviem „Schöffen“ (tarėjais), kurie pakviestų jį į teisminę kovą. Jei priešininkas nepasirodo po antros ir trečio kvietimo, tuomet kaltinamasis gali apkaltinti kaltintoją kirsdamas du kartus į orą ir tada durdamas aukštyn. Tokiu atveju, teisėjas teis lyg kaltintojas būtų pralaimėjęs dvikovą.

1215 m. Laterano susirinkimas pasmerkė dvikovas, o Popiežius Honorijus III pareikalavo, kad Kalavijuočių ordinas nebeskirtų teisminių dvikovų naujakrikštams Livonijoje.

XIV a. pr. dvikovos Šv. Romos imperijoje buvo visiškai uždraustos, teigiant, kad imperatorius pamatė, jog per daug nekaltų žmonių buvo nuteista vien dėl to, kad buvo fiziškai silpni. Nepaisant to, teisminės kovos išliko per visą XIV ir XV a.

Kilmingieji, kita vertus, galėjo iškviesti vienas kitą į dvikovas be teismo. Galbūt todėl kilmingųjų dvikovos neišnyko iki pat XX a.

Šaltiniai

Taigi, jei buvo dvikovos, buvo meistrų, kurie jas puikiai išmanė. Vakarų ir Centrinėje Europoje šių meistrų buvo gana daug. Išsiskyrė net tam tikros mokyklos – vėliau jos tapo net tikromis fechtavimo mokyklomis – tiksliau, gildijomis. Bet apie viską iš eilės.

Iš kur mes tai žinome? Istoriniai kovos menai, ne veltui vadinasi „istoriniai“ – jie yra pagrįsti istoriniais šaltiniais. Šie šaltiniai – tai įvairūs užrašai ir net specialūs vadovėliai, net ikonografija. Visi rašytiniai šaltiniai skirstomi į kelias rūšis:

  • tai yra namų užrašai (vokiškai vadinami „Hausbuch“). Tokių užrašų vėlyvaisiais viduramžiais (XIV–XV a.) pasitaikydavo kone kiekvienoje pasiturinčioje Europos šeimoje. Juose buvo įvairios informacijos: receptų, laiškų, eilėraščių, teisinė informacija ar net maldos. Tačiau pasitaikydavo ir fechtavimo traktatų.
  • Fechtavimo vadovėliai („Fecthbuch“) – jų rūšių būta daug, bet pagrindinis juos siejantis bruožas – autorius buvo savo meno profesionalas (tiesa, jau apie XVI a. atsiranda vadinamųjų kompiliacijų, arba tiesiog nuorašų iš įvairių skirtingų fechtavimo vadovėlių, dėl kurių autorių patirties gali kilti abejonių).

    Vadovėliai dažniausiai buvo įvairių kovos menų rinkiniai: kalavijo (ir viena, ir dviem rankom valdomo), raitomis, durklo, messerio, įvairių ilgakočių ginklų (dažniausiai ietis ir alebarda), beginklės kovos (imtynių) ir pan.

    Pasitaikydavo ir karo meno traktatų, kuriuose be dvikovų buvo ir taktikos dalykų, nors populiariausia tokiose knygose buvo įvairi karo technika.

Tokių traktatų Europoje išliko gana daug (iki šiol dar niekas nesuskaičiavo, tačiau šiuo metu žinoma daugiau kaip 100 įvairių traktatų ir jų kopijų). Didesnė jų dalis buvo rašyti ir perrašyti ranka, absoliuti dauguma – su iliustracijomis, pasitaikydavo ir vien tik piešinių (ar net eskizų) knygų. Vienas seniausių traktatų – tai apie XIV a. pradžią datuojamas vokiškas traktatas, mokantis kautis kalaviju ir bakleriu (mažu skydu). Įvairaus lygio traktatų išliko iki pat XX a.

MEISTRAI

Kas rašė tokius vadovėlius? Apie traktatų autorius neturime daug žinių – dažniausiai tik vardus, o kai kurių traktatų autorių net ir vardų neišliko. Galime spėti, kad Europoje tarp XIV ir XVIII a. galėjo būti keli šimtai ar net tūkstančiai meistrų. Čia užsiminsime tik apie kelis žymesnius viduramžių ir Renesanso kovos meistrus. XIV a. Vienas žymesnių meistrų buvo Johanas Lichtenaueris (užrašomas buvo gana įvairiai: Johannes Liechtenauer, Hans Lichtenauer, Hanns Liechtenawer ir pan.). Spėjama, kad jis gyveno XIV a. II pusėje ir kad jis buvo klajojantis meistras (beje, kaip ir daugelis pirmųjų kovos menų meistrų).

J. Lichtenaueris klajodavo po įvairius Europos kraštus ir mokė bei pats mokėsi kovos meno.

Įdomiausia, kad jo traktatų nėra, tačiau yra išlikę jo mokinių rašyti tekstai. Juose J. Lichtenaueris buvo vadinamas didžiuoju meistru („Grossmeister“) ir pažymima, kad šie mokiniai užrašo būtent jo mokymą. XV a. fechtavimo meistras Paulus Kal net surašė septyniolikos meistrų „Lichtenauerio broliją“ (Geselschaft Liechtenauers).  Tikrai nėra aišku, kokie meistrai buvo įtraukti į šį sąrašą. Manoma, kad tai galėjo būti jo mokiniai, arba tiesiog kiti meistrai žinoję apie Lichtenauerio mokymus.  Lichtenauerio mokymas daugiausia yra siejamas su ilguoju kalaviju (valdomu abiem rankomis), nors jo mokiniai aprašo ir daugelį kitų kovos menų. Net penki iš paminėtų meistrų yra dabartinės Lenkijos teritorijos, tačiau apie maždaug pusę šių meistrų mes daugiau nieko nežinome. J. Lichtenaueris savo mokymus savo mokiniams perduodavo rimuotai užkoduotus. Šie eilėraštukai vadinami „Zettel“. Yra spėjimų, kad šie zeteliai buvo naudojami įsiminti mokymams, tačiau patys savaime jie nedaug ką paaiškina – kiekvieną zetelį turėjo pakomentuoti pats meistras. Šis meistro mokymas plačiai paplito Europoje ir paveikė fechtavimo tradiciją kone dviem šimtams metų. Net ir XVI a. yra nemažai meistrų, praktikavusių tas pačias taktikas ir naudojusių tuos pačius principus kaip ir Lichtenaueris.

Kitas svarbus kovos menų meistras – Fiore dei Liberi (Fiore Furlano de’i Liberi de Cividale d’Austria). Tai buvo tuometinėje Šv. Romos imperijoje gimęs meistras, turėjęs ir karinės patirties. Jis vienu metu vadovavo būriui, greičiausiai atitiktų kapitono laipsnį. Jis savo tekstuose pamini ir meistrus, iš kurių jis mokėsi kovos menų, ir mokinius, kuriuos pats mokė.

Šis meistras yra palikęs keletą traktatų, aiškiai parašęs pats, nes juos galima įžvelgti nemažai asmeninių detalių. Apie XV a. pradžią jis parašė žymųjį savo veikalą „Mūšio gėlės“ (įvairiuose nuorašuose vadinamą skirtingai Fior di Battaglia, Florius de Arte Luctandi, and Flos Duellatorum). Tai lotynų kalba, gana ekstravagantiškai parašytas traktatas. Jį sudaro beginklė kova (beje,

Fiore pabrėžė, kad imtynės yra visų kitų kovos menų pagrindas,

tai yra svarbu suprantant, kokie yra Europos kovos menų veikimo principai), kalavijas, valdomas viena ranka (be skydo), dviem rankomis, raitomis, ietis, šarvuota kova su ilgu kirviu ir durklas.  Šio meistro mokymas taip pat buvo paveikus. Dar ir XV a. pabaigoje vienas iš meistrų Philippo di Vadi viename savo traktatų pateikė redaguotą Fiore traktatą.

Fechtuotojų gildijos

Fechtuotojų gildijų atsiradimą turbūt nulėmė XV a. pab. politinė ir socialinė situacija Europoje. Čia gyvavo daug stiprių miestų, tačiau kone visame žemyne vyko nuolatiniai karai. Viena žymiausių gildijų buvo vadinama „Šv. Marko brolija“ (Marxbrüder). Ji yra susijusi su Maksimiljanu I, Šv. Romos imperatoriumi ir jo tėvu Frydrichu III. Nuolatiniuose teritoriniuose karuose imperatoriaus sūnus neturėdamas savo kariuomenės turėjo remtis samdiniais. 1486 m. jis suteikė privilegijų samdinių (valdžiusių ilgąjį kalaviją, dar žinomų, kaip „landsknechtai“) grupei iš įvairių imperijos miestų. Kitais metais Frankfurte ir Maine jo tėvas suteikia imperinę privilegiją šiai brolijai mokyti ilgojo kalavijo meistrus ir tik jie galėjo patvirtinti naujus šio kovos meno meistrus visoje imperijoje. Imperatorius užsitikrino samdinių pagalbą karuose, o Europa gavo kone tris šimtus metų gyvavusio kovos menų gildiją. Ši brolija buvo išplitusi visoje Šv. Romos imperijoje ir turėjo privilegijas prieš kitas gildijas. Tai reiškė, kad jei mieste buvo Šv. Marko brolija, tai jokia kita brolija negalėjo patvirtinti kovos menų meistrų. O jei mieste būdavo įsikūrusi kita brolija, o į šį miestą atkeliaudavo Šv. Marko brolijos meistras, kita brolija turėdavo uždaryti savo mokyklą. Vis dėlto, XVI a. II pusėje iškilo ir kita gildija, pasivadinusi „Laisvaisiais kovotojais“ (Freifechter) arba „Plunksnos kovotojais“ (Federfechter), dar siejama su Šv. Vitu. Jiems privilegiją suteikė Meklenburgo kunigaikštis, taigi nors ir turėdama apsiriboti Meklenburgo kunigaikštyste, ši gildija sudarydavo konkurenciją Šv. Marko brolijai. Neretai šių ir kitų brolijų meistrai susitikdavo „draugiškai“ pasimatuoti jėgų ir

Federferchteriai garsėjo kaip įžūlūs mušeikos, nes nesigėdydavo apiplėšti nugalėto priešininko, arba jei kova vykdavo bukais ginklais – išlupti priešininko akį, taip parodant savo sugebėjimus.

Per XVI a. kitose Europos valstybėse (Ispanijoje, Anglijoje, Prancūzijoje) iškilo panašių kovos brolijų. Taigi, Europoje kovos menų tradicija buvo itin gaji ir net nykstant šaltųjų ginklų svarbai mūšio lauke ir apskritai gyvenime, kovos menų meistrai vis dar buvo gerbiami. Brolijos, nors ir sumažėjusios bei pasikeitusios, vis tebegyvavo iki XIX a., kuomet didesnę dalį Europos nukariavęs Napaleonas uždraudė mokyti kovos menų ir nešiotis šaltuosius ginklus.